„Daina gimė iš asmeninės patirties – to jausmo, kai esi pasiklydęs savyje, jautiesi toks vienišas, kad atrodo, jog niekas negali tau padėti. Nesupranti, kodėl taip jautiesi. Aplink tave yra žmonių, fiziškai nesi vienas, turi namus, tačiau šis vienatvės jausmas neblėsta tavo širdyje. Ji apie liūdesį, nerimą ir tai, kad jautiesi gerai, kai esi pasiklydęs“, – sako Rūta Budreckaitė.

Režisuodama šį spektaklį, Barbora Skaburskė siekė, kad dainininkės išvaizda, judesiai scenoje atspindėtų dainos žodžius, instrumentuotę ir bendrą atmosferą. Spektaklis įsivaizduojamas kaip alternatyvi šiuolaikinė pasaka apie Snieguolę. Menininkė keliauja per tuštumą (sceną), kovodama su savo tamsiąja puse, iliustruojama smėlio dalelių projekcijomis, kuriose simboliniai objektai formuojasi ir suyra. Spektaklio metu dainininkė grįžta į savo „paklodę“ (sijono transformaciją), suliedama ribas tarp sapno pradžios ir realybės pabaigos.

dainos žodžiai – Rūta Budreckaitė

muzika - Rūta Budreckaitė, Dovydas Lazdinis

meistras - Normantas Ulevičius

prodiuserė / režisūra / kostiumų dizainas - Barbora Skaburskė

režisieriaus asistentė - Neringa Starkevičiūtė

animacija – Urtė Bakaitė

3D objektų projektavimas - Nojus Bakas

pritariamasis vokalas - Ema Zdanavičiūtė , Roberta Pirmaitytė , Roneta Saveiskytė

makiažas - Akvilė Rakštytė